Dėžėje uždarytas katinas. Šalia jo – įrenginys, galintis išleisti nuodus, jei radioaktyvusis atomas suirs. Kol dėžė lieka užsandarinta, pagal kraštutinį kvantinių dėsnių aiškinimą atomas gali būti dviejų būsenų superpozicijoje: suiręs ir nesuiręs. Tuomet katinas, paradoksaliu ir nepakeliamu požiūriu, būtų kartu ir gyvas, ir miręs.
Nedaugelis mintinių eksperimentų turėjo tokį poveikį kaip šis vaizdinys. Jis pateko į vadovėlius, filmus, kasdienius pokalbius; tapo neapibrėžtumo, dviprasmiškumo, netgi gyvenimų, pakibusių prieš pasirinkimą, metafora. Tačiau Šrödingerio katė nebuvo sugalvota tam, kad įrodytų, jog pasaulis yra absurdiškas, nei tam, kad leistų manyti, jog žmogaus sąmonė stebėdama realybę stebuklingai ją sukuria. Ji buvo sugalvota 1935 m. kaip provokacija: būdas parodyti, kaip sunku be abejonių perkelti keistas atominio pasaulio taisykles į gyvųjų būtybių pasaulį.
Už tos dėžutės slypi ne tik fizikos galvosūkis. Ten glūdi senas ir esminis klausimas: kas yra gyvenimas? Ervinas Šrödingeris, vienas iš kvantinės mechanikos tėvų, nebuvo fizikas, pasiryžęs palikti šį klausimą savo disciplinos paraštėse. Jo smalsumas peržengė ribas, kurias šiandien linkę laikyti atskirtomis: materiją ir protą, biologiją ir fiziką, mokslinį žinojimą ir filosofinę meditaciją. Savo garsiojoje knygoje „ Kas yra gyvenimas? “, išleistoje 1944 m., jis bandė suprasti, kaip organizmai sugeba išlaikyti „ “ – savo tvarką – visatoje, kurią taip pat valdo netvarka. Tačiau Schrödingeris taip pat buvo atidus indų filosofijos skaitytojas. „Upanishadose“ ir „Advaita Vedānta“ jis rado įžvalgų, kurios lydėjo jį visą gyvenimą: individualių patirčių įvairovė gali būti ne paskutinis žodis apie tikrovę. Galbūt tai, ką vadiname „aš“, yra vietinė perspektyva, atviras langas į platesnę visumą. Galbūt sąmonė nėra vienas iš daiktų.
Tai įdomios, bet subtilios idėjos. Mokslas ir Rytų filosofija kalba skirtingomis kalbomis, kelia skirtingus klausimus ir naudoja skirtingus kriterijus, kad atskirtų tai, kas yra tikėtina, nuo to, kas yra tiesa. Vis dėlto jos gali susitikti bendroje erdvėje: pripažindamos, kad tikrovė ne visada atitinka paprasčiausius vaizdinius, kuriuos apie ją susikuriame.
Šioje knygoje Schrödingeris vaizduojamas kaip epochos, kurioje materija nustojo atrodyti kieta, nuspėjama ir visiškai atskirta nuo stebėtojo, pagrindinis veikėjas. Tačiau Šrödingerio atvertas intelektualinis horizontas tęsiasi toliau, kol galiausiai veda prie aktualios temos: sąmonės, vienos iš didžiausių žmogiškųjų paslapčių. Taigi, Šrödingerio pradėtas kelias kvantinėje fizikoje išsiplečia į metafiziką, Rytų filosofiją, biologiją ir neuromokslus, iki hipotezės apie vieningą sąmonės lauką, atskleisdamas vis gilesnę aktualiją šiuolaikinėje diskusijoje.
